CAMINO LITUANO. Epilogas (foto) (0)

Publikuota: 2021-07-27 Kategorija: Žmonės
CAMINO LITUANO. Epilogas (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Algimantas ir Audronė Šablinskai

CAMINO LITUANO. Vietoj epilogo

„Jei manote, kad galite, tai ir galite. O jei manote, jog negalite – jūs irgi esate teisūs.“ – jau nepamenu kieno tai žodžiai, bet jie baisiai tiksliai apibudina tą padėtį, kurioje mes visi atsiduriame prieš pradėdami ką nors planuoti. Viskas – visi mūsų troškimai, slapčiausios svajonės, vidinės baimės gimsta mūsų galvoje ir tik nuo mūsų valios ir įsitikinimų priklauso ar mes užauginsime savo svajonę ar ją užgniaušime. Noriu padrąsinti visus – svajokite drąsiai ir leiskite savo mintims materializuotis. Kada jei ne dabar? Tik įsileiskite Kelio idėją į savo širdį, o jau į pasąmonę ji pati suras kelius ir tada tik laiko klausimas, kada Kelio Sargas jus pakvies. Ateis tas laikas, kai jūs neskubėdami susidėsite visą savo turtą į kuprinę (pamatysite, kiek mažai žmogui reikia), atsisveikinsite su brangiausiais artimaisiais (iškeliauti jau verta dėl to, kad pajaustumėte, kaip džiugu vėl juos apkabinti sugrįžus) ir išeisite į savo pirmąjį Kelią. Kai kiekviena diena bus nenuspėjama, kai nežinosi, kas tavęs lauks rytoj... Kelias taps iššūkiu, žaidimu, naujų patirčių gurkšniu. Jus stebins nauji atradimai ir pokyčiai, nematyta gamta ir neatrastos vietos, nauji žmonės ir šypsenos – daug šypsenų, bet svarbiausia atsiras suvokimas, kiek dar gali būti daug, tų pirmų kartų. Ir visai nesvarbu amžius, kiek daug jaunų, o dar daugiau gyvenimo pažinusių piligrimų išsiruošia į savo pirmąjį Kelią...

Už Kelią pranokusį lūkesčius, už Kelią be nei vieno nesklandumo, už rūpestį, už pakantumą, už supratingumą pirmiausia dėkoju savo Kelio Sargui – Audrutei. Dėkoju Camino Lituano sumanytojams ir organizatoriams: jūs įdėjote titaniškas pastangas, kad mes galėtume džiaugtis Keliu ir savęs pažinimo kelione čia Lietuvoje – netoli savo namų slenksčio. Šitas Kelias, galbūt, kai kam užaugins dar drąsesnę svajonę – troškimą nueiti Camino de Santiago Ispanijoje (kai kam gal atsitiks(o) atvirkščiai, visaip bus...). Kelias sužymėtas tobulai, naujieji žemėlapiai labai tikslūs ir informatyvūs (nuoširdus Ačiū, tam kažkam, kas pastoviai juos atnaujina ir dirba piligrimų patogumui), kaip aš jų pasigedau keliuose paskutiniuose etapuose. Jeigu ir buvo kokių netikslumų tai puiku, nes išimtys iš taisyklės, tik pabrėžia pačią taisyklę. Puikiai parinktos nakvynių vietos, jų atsiranda vis daugiau ir daugiau – vadinasi Kelias populiarėja, juo rūpinamasi, jis nepaliktas, kaip našlaitis nuošaly, jis nekurtas dėl „varnelės“, „akis bado“ – jis kurtas iš Idėjos! Kuriasi nauji albergai, tų pačių piligrimų rankomis, vadinasi, Kelias gyvas - jis auga. Dar metelai kiti ir galima bus apie savąjį Kelią svajoti, mažiau drąsiems, savo jėgomis mažiau pasitikintiems piligrimams, kuriems 30km tarp nakvynės vietų „kosmosas“. Atsiras daugiau nakvynių, atsiras galimybė sutrumpinti dienos atstūmus, atsiras patogesnė infrastruktūra ir Camino Lituano taps Reiškiniu. Traukos reiškiniu ne tik lietuviams, bet viso pasaulio piligrimams. Nenuvertinkim savęs ir nesikuklinkim (ech, tas lietuviškas nuolankumas...) - Camino Lituano turi visus šansus tapti puikia Lietuvos įvaizdžio dalimi. Pagrindas tam, dėka šito Kelio  sumanytojų ir organizatorių, padėtas labai tvirtas, kaip sako rokiškėnai: „padarytas ne ant juoko“.

Į Kelią išėjom dviese ir nuo pat pirmosios dienos nieko neplanavom į priekį. Kai manęs koks pasiklydęs skambutis paklausdavo kur esu ir kiek užtruksiu? – atsakydavau: „šiandien čia, rytoj galiu būti bet kur“. Praėjusios dienos įspūdžius ir naudingus patarimus mane sekusiems piligrimams, sudėliodavau kitos dienos anksti ryte, kai Audrutė dar saldžiai miegodavo. Mane nemenkai motyvavo gausūs ir pozityvūs komentarai: „kaip serialą seku jūsų kelionę...“, „tarsi geros knygos tekstą suryju rytais...“, „aprašymai nuostabūs, jausmas toks, jog pėdinčiau kartu su jumis...“, „ačiū už pažinimo kelią ir skleidžiamas geografines žinias...“, kurie rytais neleisdavo pramiegoti ir skatindavo rašyti kasdien. Taip, visai neplanuotai, tie įspūdžiai sugulė į nepertraukiamą Kelio aprašymą – į Kelio gidą pradedantiesiems, į laisvalaikio skaitinius prijaučiantiesiems, į prisiminimų ir apmąstymų tekstus Kelią įveikusiems piligrimams. Kažkur fb platybėse pasimetę, „palaidos“ mintys, sugulė į „Camino Lituano“ knygelę, su šiek tiek patvarkytu tekstu, bei tą tekstą papildančiomis nuotraukomis. Noriu visus savo skaitytojus pakviesti: „kada keliausite mūsų kraštuose, būtinai aplankykite Rokiškį reprezentuojančius dvarus: Salų, Gačionių, Ilzenbergo... Užsukite prie Rokiškio „Akropoliu“ vadinamų, įspūdingųjų Onuškio dvaro griuvėsių, kurie pakeliui į Ilzenbergą. Užlipę ant Sartų apžvalgos bokšto, pasigėrėkite nuostabia kraštovaizdžio panorama, atsiversiančia prieš jūsų akis. Ir, aišku, pabaigai, kaip desertui pasilikite Rokiškį – unikalaus plano ir nepakartojamo žavesio miestą - mano Miestą. Pradėkite nuo lankomiausios dvaro sodybos, kuri jus nustebins puikiai sutvarkyta teritorija, išskirtinėmis ekspozicijomis, grafų valgomuoju, medžioklės trofėjų mene. Savo akimis, būtinai, pamatykite primityvisto, dievdirbio Liongino Šepkos, lietuviškojo Niko Pirosmanio, darbus ir sužinokite jo liūdną meilės istoriją. Verta užsukti ir į vienintelį Lietuvoje prakartėlių muziejų. Kviečiu pėstute prasieiti Tyzenhauzų alėja, prie tvenkinių palesinti juodąsias gulbes. Už kelių žingsnių ir Nepriklausomybės aikštė, kur galima pasigrožėti dailininkų profesionalų tapytomis langinėmis, puošiančiomis ir aikštę, ir centrinę Respublikos gatvę. Jau viskas? Ar kažką praleidau? Juokauju, žinoma, būti Rokišky ir neapžiūrėti Rokiškio bažnyčios? Kaip būti Paryžiuj ir nematyti Eifelio bokšto? Kaip lankytis svečiuose ir nepaspausti šeimininkui rankos? Jūs niekaip negalėsite praeiti pro mūsų nuostabiąją, grakščiąją, raudonąją, neogotikinę bažnyčią, kurios, tiesiog, neįmanoma nepastebėti. Ji, beje, atvira lankytojams (atvirų bažnyčių pasigedau Camino Lituano). Visai šalia bažnyčios yra ir Lietuvos Nepriklausomybės 10-čio paminklas, stebuklingai nenugriautas sovietmečiu. Atidesni, visai šalia, pamatysite „Seno grafo“ šeimos restoranėlį (savaitgaliais dažnai sukamės patys su Audrute). Užeikite! Su slaptažodžiu „Camino Lituano“, visada gausite 20% nuolaidą sąskaitai, galėsite atminimui paimti ir minėtą Kelio aprašymo knygelę - pageidaujantiems būtinai uždėsiu autografą...

PABAIGOS PABAIGAI:

Iš klausimų ir komentarų susidariau nuomonę, kad daugelis su nekantrumu laukia Kelią apibendrinančių nominacijų patiems pačiausiems: žmonėms, etapams, vaizdams ir vietoms. Todėl, „užbėgdamas už akių“, paskyriau Camino Lituano „Oskarus“, kuriuos pateikiu jūsų vertinimui:

Kelio Žmogus – Regina iš Paberžės. Tėvelio Stanislovo atminties saugotoja. 1863m. sukilimo muziejaus įkūrėja ir siela. Tokius Žmones galima sutikti tik Kelyje...

Kelio keistuolis - Paulius iš Beinoraičių. Tokį atvirą, nuoširdų ir taip užsikrėtusį Kelio idėja žmogų retai sutiksi. Svajok drąsiai Pauliau – tu tikrai prisiliesi prie šv. Jokūbo palaikų, Santjago de Kompostela katedroje.

Kelio piligrimas – Marius, pirmas ir vienintelis mūsų Kelyje sutiktas piligrimas. Už tą tavo pirmą žingsnį, už pirmą įveiktą etapą... Prosit Mariau!!!

Kelio „Aš irgi širdy piligrimas“ – Alicijos brolis Mečislovas iš Vadaktų. Tau Mečį, belieka tik užsidėti kuprinę ant pečių ir kartu su Alicija leistis į Kelią. Vieną nakvynę turit garantuotą ir nemokamą...

Kelio stebuklas – Paberžė! Vietos sakralumas, šventumas ir tvyranti aura – pritrenkianti.

Kelio netikėtumas – pažintis su piligrimais Kristina ir Igoriu. Jūsų geranoriškumas ir tarnystė Kelio idėjai užburia. Kas iš mūsų imtųsi rengti naują albergą piligrimams? Jau greitai Paliečių kaimo albergas priims pirmuosius piligrimus. Ačiū ir sėkmės jums brangieji!

Kelio staigmena – piligrimų stotelė Rokonių kaime - dailus nameliukas šalia kelio stovėjo, o ten, Dievas mato, karališkos vaišės ant stalo gulėjo... Ačiū Kazimierui!

Kelio Siurprizas – pačių artimiausių: dukros Neringos ir sesers Danutės tete-a-tete sveikinimai gimtadienio proga.  

Kelio Grand Siurprizas – draugų iš Rokiškio: Dainos, Giedrės, Donato ir Igorio gimtadieninis „Ilgiausių metų, ilgiausiųųųųųų...“ ant „Rasos sodybos“ Prienuose slenksčio. Mane nustebinti sunku - pats esu siurprizų meistras, bet čia buvo Vaaauuuuu... Ir dar tas tortas su fejerverku...

Kelio dvaras – Jakiškių dvaras. Viskas susidėjo: puiki saulėta diena, atlapoti dvaro langai ir atviros durys, slaptų užkaborių ir slėpinių paieškos, kvietimas kavos ir pažintis su dvarininke Meile.

Gražiausias Kelio etapas I – nuo Paberžės iki Šatenių. Paberžė, Užupės kaimas darniai įsikomponavęs į Liaudės upės reljefą, įspūdingasis Bakainių piliakalnis, Šventybrastis su sukilėlių kapais ir šimtamečiais ąžuolais, Ignacogrado dvaro griūvėsiai ir, aišku, Šateniai su Česlovo Milošo romane „Isos slėnis“ išgarsintu Tėviškės grožiu. Ir visą kelią lydintis, susimąstęs, tamsus Nevėžis.

Gražiausias Kelio etapas II – nuo Vangų ik Pociūnų. Visą gyvenimą, man rūpėjo, kas gi ten slepiasi, tuose dideliuose žaliuose plotuose, tarsi, begalybės aštuonetu įrėmintuose mėlynos Nemuno juostos? Kelias pasotino žingeidumą – tiek gryno oro ir tiek ramybės, retai kur šiais laikais berasi.

Gražiausias Kelio etapas III – nuo, maždaug, 1,5km už Pakruojo žiedo iki Rozalimo. Vaizdingas miško keliukas iki Laičių tvenkinio ir nuo čia prasidedantis įspūdingas Rozalimo miško parkas. Pakeliui keista, legendomis apipinta, mistinė vieta – Zigmantiškių akmuo su Marijos pėda ir Rozalimas, savo medine architektūra sužavėjęs miestelis.

Kelio ežeras – čia be klausimų: Dzūkų jūra – Dusia.

Kelio bažnyčia:  nebuvo sunku išsirinkti - Nemajūnų šv. Petro ir Povilo bažnyčia.

Kelio varpinė: Margininkų bažnyčios varpinė, toks kiborgas transformeris. O kai varpu suskambėjo, mums ramiai bepietaujant, net kąsnis burnoje užstrigo – kiba kiborgas gyvas?

Kelio bomba – Šušvės brasta. Nuo pačio labo ryto, kaip laikrodinė bomba, galvoje tiksėjo mintis: įveiksim – neįveiksim – paimsim – nepaimsim – pereisim – nepereisim...  

Kelio panorama – vaizdelis nuo Papėčių piliakalnio. Tik čia laikas sustojo ir sielą suvirpino jos didenybės Floros simfonija...    

Kelio atradimas – Punios piliakalnis. Ta stulbinama erdvė, kuri atsiveria žvelgiant nuo piliakalnio viršūnės ir pritrenkiantis vaizdas į ramiai sruvenantį Tėvelį Nemuną ir kaip, į neklaužadą vaiką, triukšmingai čiurlenančią, piliakalnį juosiančią Punelę.

Kelio nusivylimas – „pabučiuota“ Pažaislio vienuolyno spyna. Pats kaltas, galėjau paskambinti.

Kelio patiekalas – Neringos virtieniai! Dėl šitų virtienių, prie Baltijos važinėsiu pro Joniškį.

Kelio maistas kasdieninis –  „Dūmelio“ sūdyti lašinukai. „Raketinis“ kūras – be jų raketos į kosmosą nekyla, ką ten piligrimai...

Nueitas Kelias - 488km

PABAIGOS PABAIGOS PABAIGAI:

Kvietimas į „Seną grafą“, atsiimti Kelio aprašymo knygelei ir su slaptažodžiu „Camino Lituano“ gauti 20% nuolaidą sąskaitai - galioja ir rokiškėnams. Piligrimystė, tai pašaukimas, o piligrimų išskirtinis bruožas šypsena...           

 

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video