Camino Lituano: XVI diena (foto) (1)

Publikuota: 2021-07-16 Kategorija: Žmonės
Camino Lituano: XVI diena (foto)
Asmeninio archyvo nuotr. / Audronė ir Algimantas Šablinskai

„Rokiškio Sirena“ tęsia straipsnių ciklą „Camino Lituano“, kuriame rokiškėnai verslininkai Audronė ir Algimantas Šablinskai, dalinasi savo įspūdžiais ir pamąstymais iš 18 dienų trukusio žygio pėsčiomis piligrimų keliu po Lietuvą. 

Šešioliktas etapas. Alytus - Miroslavas

2021 m. gegužės 3 d.

Prabudau nuo įkyraus lietaus barbenimo į lango stiklą. Atsikėliau, pažiūrėjau pro langą ir vėl atsiguliau: „vaizdzelis ne koks“ – kaip sako ajurvedos daktaras ir rašytojas Viktoras iš Kėdainių. Lietus maišėsi su šlapiomis snaigėmis, kieme telkšojo milžiniškos balos ir baltos pliurzės lopiniai. Kai toks oras už lango, žymiai labiau įvertini šiltos lovos teikiamus malonumus. Apsiverčiau ant kito šono ir nutariau dar pasnausti – šiandien pradėsim vėliau. Per tokį orą šeimininkas ir šuns į lauką nevaro, o kad savo noru? Reikia bandyti išlaukti, etapas Alytus – Miroslavas apie 20km, ko čia draskytis nuo pačio ryto?

Iki Senamiesčio skvero atvažiavom taksi, buvo jau po vidurdienio, bet reikalai nesitaisė – lijo, gerai kad nebesnigo. Užėjom į Alytaus TIC-ą, užsidėjom antspaudą į pasus, pašnekėjom su malonia, dzūkuojančia darbuotoja ir, žiūrėk, kokį pusvalandį pratempėm. Gal į vaistinę nuėjus? Vaistų nuo peršalimo nusipirkus, dar kažkiek laiko užmuštume? Prisiminę, kad nepietavę – užlipom į Dzūkų alaus restorano lauko terasą ir pasiėmėm po stiprius pietus. Su prikimštu skrandžiu atėjo sotis, o su juo grįžo ir geležinis optimizmas. Varom dabar, vis tiek kada nors reiks varyti, nebus taip, kad nevarysim...  

Senamiesčio skvero sakuros, miesto sodo pušyne stovintis Laisvės Angelas, unikalios gamtos sala Vidzgiris - jautiesi jaukiam, tvarkingam miške, bet žinai šalia miestas. Toliau Radžiūnų piliakalnis, už jo alytiškių ir miesto svečių pamėgtas pramogų parkas Tarzanija. Dar toliau mielas Dzūkijos kraštovaizdis... Įjungėm kilometrų skaitliuką atbuline tvarka ir maksimaliu leistinu greičiu leidomės į Kelią. Penkiolika, keturiolika, trylika... Bėgimas su kliūtimis ne man, bet ką padarysi, reikia išbandyti visus Kelio teikiamus „malonumus“. Būtų vienas gražesnių etapų, jeigu ne šaltas, įkyrus lietus. Pavydėsiu kolegoms piligrimams, kurie šį etapą eis orams pasitaisius. Vakarykščią dieną išvadinęs katastrofa, šiandien pat atsiimu savo žodžius: vakar dar buvo „nieko tokio“ palyginus su šiandienos šalčiu ir dargana. Pagaliau pasimatė Miroslavo bažnyčia ir lietus liovėsi, net saulė giliai debesy pasimatė, kai priėjom Olakalnį. Nors archeologai tvirtina, kad tai nėra piliakalnis, bet vietiniai jį laiko šventu – čia, kadaise, buvo pagonių alkas, būdavo aukojama Perkūnui ir kitiems dievams. Čia buvo paslėptas Napoleono lobis, o vienas skerdžius įsigudrino kas rytą čia atrasti po vieną sidabrinį pinigą. Kad ir kaip netikėtų stebuklais žmonės, jie vis dėlto egzistuoja.       

Nakvynę gavom Miroslavo nakvynės namuose su valdytoju Mindaugu susisiekę telefonu iš Alytaus TIC-o. Labai maloniai nuteikė požiūris į šlapią piligrimą – žinute gavę lauko durų kodą, kambarį radome jau prišildytą, fojė garsiai grojo muzika. Nors mes taip ir nesusipažinome (pinigus už nakvynę palikome ant savo kambario palangės), bet nuomonę susidarėme puikią. Mindaugas telefonu, viską sprendė tiksliai ir greitai. Eilinį kartą pajutome Kelio sargo globą. 

Šešioliktas etapas: Alytus – Miroslavas. Ačiū Dievui, kad tokiu oru tik 23 km.

Dalintis naujiena
Rašyti komentarą

Sponsored Video